Į pirmą puslapį
Vasario 11 dieną – Pasaulinė ligonių diena
Paskelbta: 2016-02-06 21:25:47

Vasario 11 dieną minėsime Pasaulinę ligonių dieną. Šią dieną kviečiame melstis už visus ligonius, gydytojus ir slaugytojus. 

 

 

Popiežiaus Pranciškaus žinia 24-osios Pasaulinės ligonių dienos proga
 
 
Patikėti save gailestingajam Jėzui kaip Marija: „Darykite, ką tik jis jums lieps (Jn 2,5) 
 
 
Brangūs broliai ir seserys!
 
24-oji Pasaulinė ligonių diena teikia man galimybę ypač priartėti prie jūsų, brangūs 
 negaluojantys bičiuliai, ir tų, kurie jumis rūpinasi.
 Kadangi šiais metais ši diena bus iškilmingai švenčiama Šventojoje Žemėje, siūlau apmąstyti 
 Evangelijos pasakojimą apie vestuves Kanoje (Jn 2, 1–11), kur Jėzus, įsikišus jo Motinai, 
 padarė savo pirmą stebuklą. Pasirinkta tema „Patikėti save gailestingajam Jėzui kaip 
 Marija: Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5) labai dera su ypatinguoju Gailestingumo 
 jubiliejumi. Pagrindinis Eucharistijos šventimas šią Ligonių dieną vyks 2016 m. vasario 11-
 ąją, Lurdo Dievo Motinos liturginio minėjimo dieną, Nazarete, kur „Žodis tapo kūnu ir 
 gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Nazarete Jėzus pradėjo savo išganymo misiją pritaikydamas 
 sau, pasak evangelisto Luko, pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis 
 patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams 
 išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės 
 metų“ (Lk 4, 18–19).
 Liga, ypač sunki, visada reiškia žmogiškosios egzistencijos krizę ir priverčia kelti svarbius 
 klausimus. Iš pradžių žmogus gali maištauti: kodėl tai nutiko man? Gali pasiduoti nevilčiai ir 
 galvoti, jog viskas prarasta, dabar niekas nebeturi prasmės...
 Tokiomis situacijomis tikėjimas į Dievą, viena vertus, išbandomas, bet, kita vertus, sykiu 
 atskleidžia visą savo teigiamą potencialą. Ne todėl, kad panaikina ligą, skausmą ar jų 
 keliamus klausimus, bet todėl, kad duoda raktą gilesnei prasmei to, kas patiriama, atskleisti. 
 Raktą, padedantį suvokti, kad liga gali būti kelias labiau prisiartinti prie Jėzaus, kuris, 
 nešdamas kryžių, eina greta mūsų. Ir šitą raktą mums patiki Marija, mūsų Motina, gerai 
 pažįstanti šį kelią.
 Per vestuves Kanoje Marija yra rūpestinga moteris, ji pamato sutuoktiniams iškilusią labai 
 svarbią problemą: vynas, šventinio džiaugsmo simbolis, baigėsi. Marija, išvydusi sunkumą, 
 tam tikra prasme padaro jį savą ir nedelsdama taktiškai pradeda veikti. Ji nelieka stebėtoja, 
 juolab nepuola aiškintis, kas kaltas, bet kreipiasi į Jėzų išdėstydama jam šį keblumą: „Jie 
nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Ir kai Jėzus atsako jai, kad dar neatėjo metas jam apsireikšti (plg. 4 
 eil.), ji taria tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (5 eil.). Tada Jėzus padaro stebuklą – 
 daug vandens paverčia vynu, kuris išsyk pasirodo esąs geriausias iš vartoto per šventę. Ko šis 
 vestuvių Kanoje slėpinys mus moko Pasaulinę ligonių dieną?
 Vestuvių Kanoje pokylis yra Bažnyčios įvaizdis: centre – gailestingasis Jėzus, parodantis 
 ženklą, jį supa mokiniai, pirmutiniai naujosios bendruomenės vaisiai, o greta Jėzaus ir 
 mokinių yra Marija, rūpestinga ir besimeldžianti Motina. Marija dalijasi paprastų žmonių 
 džiaugsmu ir prisideda, kad jo būtų daugiau; kreipiasi į Sūnų dėl sutuoktinių bei visų 
 pakviestųjų labo. O Jėzus neatstumia savo Motinos prašymo. Koks viltingas mums yra šis 
 įvykis! Turime Motiną, kurios akys tokios pat budrios ir geros kaip Sūnaus; kurios motiniška 
 gailestinga širdis tokia pat kaip Jo; kurios rankos trokšta padėti lygiai taip, kaip Jėzaus 
 rankos, kurios laužė duoną išalkusiems, lietė ir gydė ligonius. Visa tai pripildo mus 
 pasitikėjimo ir atveria Kristaus malonei bei gailestingumui. Marijos užtarimas leidžia mums 
 pajusti paguodą, už kurią apaštalas Paulius šlovina Dievą: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų 
 Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris 
 guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto 
 ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–5). Marija yra „paguosta“ 
 Motina, guodžianti savo vaikus.
 
Kanoje išryškėja būdingi Jėzaus ir jo misijos bruožai: Jis yra tas, kuris ateina padėti 
 sunkumų ir vargų ištiktiems žmonėms. Savo mesijinėje tarnyboje jis išlaisvins daugybę 
 žmonių iš ligų, kančių ir piktųjų dvasių, akliesiems dovanos regėjimą, paralyžiuotuosius 
 įgalins vaikščioti, raupsuotiesiems grąžins sveikatą bei orumą, prikels mirusius, 
 vargdieniams skelbs Gerąją Naujieną (plg. Lk 7, 21–22). O motiniškai Marijos širdžiai 
 Šventosios Dvasios įkvėptas prašymas leido aikštėn iškilti ne tik Jėzaus mesijinei galiai, bet ir 
 Jo gailestingumui.
 Marijos rūpestingumas atspindi švelnią Dievo meilę. Tas švelnumas taip pat juntamas 
 gyvenime visų tų, kurie ligoniams padeda bei moka suprasti jų net menkiausiai pastebimus 
 poreikius, nes žvelgia meilės sklidinomis akimis. Kaip dažnai Dievo Motinos rankų šaukiasi 
 motina prie savo sergančio vaiko lovos, vaikas, globojantis savo pagyvenusius tėvus, arba 
 vaikaitis, susirūpinęs dėl savo senelio ar senelės! Savo mylimiems žmonėms, kamuojamiems 
 ligos, pirmiausia prašome sveikatos. Pats Jėzus Dievo karalystės artumą apreiškė 
 išgydymais: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji 
 vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami“ (Mt 11, 4–5). Tačiau 
 tikėjimo įkvėpta meilė akina prašyti kai ko daugiau nei vien kūno sveikata: prašome jiems 
 ramybės, kylančios iš širdies gyvenimo giedrumo, kuris yra Dievo dovana, Šventosios 
 Dvasios vaisius, dovana, kurios Tėvas niekada neatsako tiems, kurie jo kupini pasitikėjimo. 
 
Per vestuves Kanoje greta Jėzaus ir jo Motinos taip pat yra tų, kurie vadinami „tarnais“; ji 
 jiems nurodo: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Stebuklą, savaime suprantama, 
 padaro Kristus; vis dėlto, darydamas stebuklą, jis pasinaudoja žmogaus pagalba. Jėzus galėjo 
 indus tiesiog pripildyti vyno. Bet jis nori žmogaus bendradarbiavimo ir paprašo tarnų 
 pripildyti indus vandens. Kaip nuostabu ir malonu Dievui, kai esame kitų tarnai! Tai labiau 
 nei visa kita daro mus panašius į Jėzų, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ 
 (Mk 10, 45). Šie bevardžiai Evangelijos asmenys mus labai daug ko išmoko. Jie ne vien 
 paklūsta, bet ir paklūsta dosniai: pripila indus sklidinus (plg. Jn 2, 7). Pasitiki Motina ir 
 mirksniu tinkamai padaro tai, ko prašomi, – nedejuodami ir be savanaudiškų sumetimų.
 
Šią Pasaulinę ligonių dieną, užtariami Marijos, Jo ir mūsų Motinos, prašykime gailestingojo 
 Jėzaus, kad suteiktų mums visiems tokį nusistatymą tarnauti vargstantiems ir konkrečiai 
 mūsų sergantiems broliams bei seserims. Kartais tas tarnavimas gali būti varginantis, 
 slegiantis, bet galime būti tikri – Viešpats žmogiškąsias pastangas tikrai pavers kuo nors, kas 
 dieviška. Mes irgi galime būti tos rankos ir širdys, padedančiois Dievui daryti stebuklus, 
 dažnai tokius neregimus. Mes irgi, sveiki ir negaluojantys, galime savo triūsą ir kančias 
 atnašauti kaip vandenį, kurio per vestuves Kanoje buvo pripilti indai ir kuris ten buvo 
 paverstas vynu. Tyliai padėdami kenčiantiems, lygiai kaip ir patys sirgdami, nešame savo 
 kasdienį kryžių ir sekame Mokytoju (plg. Lk 9, 23). Net jei susitikimas su kančia visada liks 
 slėpinys, Jėzus padeda atskleisti jo prasmę.
 Jei mokėsime atsiliepti į tos, kuri sako: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), balsą, Jėzus 
 mūsų gyvenimo vandenį visada pavers tauriu vynu. Tad ši Šventojoje Žemėje iškilmingai 
 švenčiama Pasaulinė ligonių diena padės įgyvendinti palinkėjimą, kurį pareiškiau bulėje dėl 
 Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo: „Šie jubiliejaus metai, išgyvenami 
 gailestingumo dvasia, tegu paskatina susitikti su šiomis religijomis bei kitomis garbingomis 
 religinėmis tradicijomis, tegu padaro mus atviresnius dialogui, kad geriau vienas kitą 
 
pažintume ir suprastume, tegu panaikina visas užsisklendimo bei nepagarbos formas ir išveja  
visas smurto ir diskriminacijos formas“ (Misericordiae vultus, 23). Kiekviena ligoninė ir 
 kiekvieni slaugos namai gali būti regimas ženklas ir vieta susitikimo ir taikos kultūrai 
 skatinti, kur ligos bei kančios patirtis ir profesinė bei broliška pagalba prisidėtų prie 
 kiekvieno atstūmimo ir susiskaldymo įveikimo.
 Čia mums pavyzdys yra abi praėjusią gegužę šventosiomis paskelbtos vienuolės – šventoji 
 Marija Alfonsina Danil Gatas (Maria Alfonsina Danil Ghattas) ir šventoji Nukryžiuotojo 
 Jėzaus Marija Bauardy (Maria Baouardy), abi Šventosios Žemės dukterys. Pirmoji buvo 
 romumo ir vienybės liudytoja, liudijusi, kaip svarbu vienam už kitą imtis atsakomybės ir 
 gyventi tarnaujant vienas kitam. Antroji, nuolanki ir neraštinga moteris, buvo klusni 
 Šventajai Dvasiai ir tapo susitikimo su musulmonų pasauliu įrankiu.
 Visiems, kurie tarnauja ligoniams ir kenčiantiesiems, linkiu būti įkvėptiems Marijos, 
 ]Gailestingumo Motinos, dvasios. „Tegu jos meilus žvilgsnis lydi mus visus šiuos Šventuosius 
 metus, kad iš naujo atrastume Dievo švelnumo džiaugsmą“ (ten pat), ir įsiskverbia į mūsų 
 širdis bei veiksmus! Patikėkime Mergelei Marijai savo būgštavimus ir bėdas, taip pat savo 
 džiaugsmus ir paguodą. Kreipkime į ją savo maldą, kad ji pažvelgtų į mus savo gailestingomis 
 akimis, ypač skausmo akimirkomis, ir padarytų mus vertus šiandien ir amžinai regėti savo 
 Sūnaus Jėzaus gailestingąjį veidą!
 
To visiems melsdamas teikiu jums savo apaštališkąjį palaiminimą.
 
 
PRANCIŠKUS
 
aukštyn